Naujienos

Mokslas į priekį lekia devynmyliais žingsniais – išrandami nauji vaistai bei gydymo priemonės leidžia įveikti ir suvaldyti daugybę ligų, pailginti žmonių gyvenimo trukmę. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Klinikinės medicinos instituto Vaikų ligų klinikos docentė daktarė Inga Ivaškevičienė sako, kad vakcinos yra tai, ką geriausio žmonijai dovanoja mokslininkai. Skiepai padeda suvaldyti ir net visiškai išnaikinti tam tikras užkrečiamąsias ligas, o tai suprantanti visuomenė laikoma atsakinga ir brandžia. 

Kai 1796 metais anglų mokslininkas Edwardas Jenneris išrado skiepus nuo raupų, tai buvo ne tik proveržis medicinoje, bet ir palanki terpė įvairioms sąmokslo teorijoms, nepagrįstoms spėlionėms rastis. Jau 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje susidurta su tam tikrų visuomenės grupių pasipriešinimu skiepams. 

Nepasitikėjimo skiepais banga tai nuslūgsta, tai pakyla, tačiau, anot doc. dr. I. Ivaškevičienės, jos egzistavimas yra grįstas įtikėtais mitais, moksliškai nepagrįstomis nuomonėmis ir kritinio mąstymo bei gebėjimo atsirinkti patikimus informacijos šaltinius trūkumu. 

„Mūsų šalyje nuo 2012 metų skiepijimo aprėptys po truputį mažėja. Pavyzdžiui, nuo tymų, epideminio parotito ir raudonukės apsaugančios MMR vakcinos pirmąja doze 2010 metais buvo paskiepyti 96 proc. vaikų, o 2023-iaisiais – tik 87 proc. Tai yra nieko gero nežadantys skaičiai, nes infekciją galime suvaldyti tik tada, kai skiepijimo aprėptys siekia 95 proc. Nenuostabu, kad 2019-aisiais buvome susidūrę su tymų protrūkiu, – pasakoja Vilniaus universiteto (VU) docentė. – 2018 metais nuo šios ligos nepaskiepyta apie 5 000 vaikų, ir šis skaičius kasmet didėja. Vadinamosios imlios visuomenės dalis auga, todėl užtenka vieno sergančiojo ir įvyksta protrūkis.“

Medikų visuomenė, anot pašnekovės, tokią statistiką buvo pamiršusi, ir ne viena gydytojų rezidentų karta medicinos mokslus baigė nesusidūrusi su tam tikromis ligomis, kurios daugybę metų laikytos suvaldytomis. 

Prakalbusi apie priežastis, lemiančias priešiškumą skiepams ar nenorą skiepytis, doc. dr. I. Ivaškevičienė sako, kad jų yra daugybė: „Dažniausiai kaip priežastį nesiskiepyti žmonės išskiria reiškinius po vakcinacijos. Tačiau šiuo metu vykstančiose mokslinėse diskusijose pabrėžiama, kad yra per keliasdešimt priežasčių, kurios lemia nenorą skiepytis. Pavyzdžiui, skiepų prieinamumas gali būti viena iš jų. Žmogus, gyvenantis toliau nuo sveikatos priežiūros įstaigos, neturintis galimybių lengvai ją pasiekti, dažnai numoja ranka į skiepus. Taip pat įtakos turi dūrio baimė, pojūčiai po skiepijimo, personalo elgesys ar gydytojų bei slaugytojų atsakymai į klausimus apie vakcinas. Gydytojai ir slaugytojai galėtų būti vadinami skiepijimo ambasadoriais, nes jų rekomendacijos dažniausiai lemia pacientų pasirinkimą skiepytis.“

Moksliniai tyrimai rodo, kad pozityvus požiūris į skiepijimą yra susijęs su išsilavinimu: daug skaitantys ir mokslu pasitikintys žmonės geriau suvokia skiepų teikiamą naudą, yra linkę skiepytis patys ir pasirūpinti savo vaikais bei artimaisiais. „Visus raginčiau atsakingai atsirinkti informacijos šaltinius: savo nuomonę formuoti remiantis patikimais šaltiniais, pavyzdžiui, Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro, akademinių bendruomenių straipsniais“, – pataria VU docentė.

Visą straipsnį skaitykite ligonių kasa puslapyje.